Nova

Mano šeimininkų emigracija man padovanojo bilietą į laisvę, o gal ir į laimę (labai tikiuosi). Penkerius savo gyvenimo metus gyvenau pririšta prie būdos. Bobteilas prie būdos! Nesąmonė, kokių reta. O aš prie būdos - tai iš vis nusikaltimas prieš gamtą. Susipažintumėt su manim, suprastumėt, ką turiu omeny. Aš tokia švelni, minkšta, taktiška ir tokia be lašelio agresijos, kad netgi buvau padavusi paraišką tapti "Linksmųjų pėdučių" šuniu-terapeutu. Bet gyvenimas prie būdos visgi paliko šiokį tokį pėdsaką, dėl kurio terapeutės karjeros pradėti negalėjau. Pirma, aš neleidžiu niekam imti maisto iš mano dubenėlio. Taip kad, jeigu būsimas mano šeimininkas turi vaikų, aš iškart pasakau, kad mylėsiu juos ir žaisiu, bet savo ėdesiu tikrai nė su vienu nesidalinsiu, turėkit tai omenyje. Antras dalykas, kuris tuo metu man sutrukdė tapti kaniterapeute, buvo tai, kad nesuprasdavau, jog viduje gamtinių reikalų atlikti negalima. Bet! Po visai neilgo, bet kantraus mokymo, aš išmokau, kad balutės ir visa kita yra daromos tik lauke :) Ir pasakykit kas nors, kad penkerių metų šuo yra per senas ko nors mokytis. Nėra! Šuo niekada nėra per senas, gali tik šeimininko noras būti per mažas :P
Dabar aš nebenoriu gyventi lauke, sakė, kad manęs į lauką ir nebeišleis. Visi mane čia labai myli. Myli už jaukų, švelnų žvilgnį, už karštą širdelę, už tai, kad priėjusi pakeliu savo minkštą leteniukę, lyg sakydama: "Aš čia. Pasiilgau tavęs."