Dina
Žinau, ką galvojat. „Kodėl tas šuo su atraitytom ausim?“ Jeigu yra katės, Amerikos Kurlai, su išsilenkusiom į kitą pusę ausim, tai kodėl aš negaliu sau tokio išskirtinio bruožo turėt. Lietuvos Kurlas – šuo, tiksliau, kalė, kuriai lekiant vėjo greičiu ausys nesiplaiksto, o gražiai pasiraitoja ant galvos. Išskirtinis, tik man būdingas bruožas!
O dabar turbūt galvojat: „Kas mums iš tų tavo išsirietusių ausų?“ Palaukit – paklausykit apie mane daugiau. Esu labai geras, tiesiog auksinės širdies šuo, bet uodegos kiekvienam sutiktam nevizginu. Pirma apuostau, apsišniukšinėju, kas čia per žmogėnas mane šnekina, kas čia tą ranką tiesia – jei man žmogus nepatinka, tai tiesiog nueinu savo reikalais, bet jeigu pajuntu, kad glostyti norinti ranka yra gera, leidžiu jai su manimi daryti, ką tik nori. Galiu būti naminės paskirties terapeutė savo būsimam šeimininkui. Galėtų glostyti mane, kiek tinkamas, būčiau meili, švelni, atsidavusi – šilčiausios emocijos tiekėja.
Šeimininko vaikus taip pat mylėčiau kaip savo, nes su tais mažais žmonėmis turiu itin daug kantrybės. Kartais pačios mamos jos tiek neturi, kiek turiu aš. Spėjau tuo įsitikinti gyvendama mane radusios moters namuose. Jos vaikiukas iš didelio entuziazmo kartais nejuokais suleisdavo į mane savo mažas kvepiančias rankytes. Ir aš nieko, nė pykt. Jis gi ne iš blogos širdelės. Aš tą supratau. Be to, supratau, kad turiu būti dėkinga to mažo žmogiuko mamytei, kad radusi gatvėj priglaudė mane, nukirminavo, paskiepijo, suteikė laikinus namus ir tik todėl, kad nesugebėjo rasti naujų šeimininkų, atvežė čia – mažu, gal čia greičiau tas šeimininkas ateis.
Jeigu galvojat, kad tokį brandų protą gali turėti tik suaugęs šuo, labai klystate. Man yra vos metukai. Esu net labai jauna merga. Iš ūgio augti jau nebeaugsiu, esu smulkaus spanielio ūgio, tokia ir liksiu. O štai protu aš dar augsiu ir augsiu. Sako, kad šuo tampa protingas tik sulaukęs trijų metų, o aš jau dabar va tokia va! Tai pagalvokit, kokia aš būsiu, kai man bus tie trys, paskui keturi metai – net pačiai baisu pasidaro :) Todėl ieškau savęs verto šeimininko, kuris padės atsiskleisti netgi dar neatskleistoms mano savybėms.
O dabar turbūt galvojat: „Kas mums iš tų tavo išsirietusių ausų?“ Palaukit – paklausykit apie mane daugiau. Esu labai geras, tiesiog auksinės širdies šuo, bet uodegos kiekvienam sutiktam nevizginu. Pirma apuostau, apsišniukšinėju, kas čia per žmogėnas mane šnekina, kas čia tą ranką tiesia – jei man žmogus nepatinka, tai tiesiog nueinu savo reikalais, bet jeigu pajuntu, kad glostyti norinti ranka yra gera, leidžiu jai su manimi daryti, ką tik nori. Galiu būti naminės paskirties terapeutė savo būsimam šeimininkui. Galėtų glostyti mane, kiek tinkamas, būčiau meili, švelni, atsidavusi – šilčiausios emocijos tiekėja.
Šeimininko vaikus taip pat mylėčiau kaip savo, nes su tais mažais žmonėmis turiu itin daug kantrybės. Kartais pačios mamos jos tiek neturi, kiek turiu aš. Spėjau tuo įsitikinti gyvendama mane radusios moters namuose. Jos vaikiukas iš didelio entuziazmo kartais nejuokais suleisdavo į mane savo mažas kvepiančias rankytes. Ir aš nieko, nė pykt. Jis gi ne iš blogos širdelės. Aš tą supratau. Be to, supratau, kad turiu būti dėkinga to mažo žmogiuko mamytei, kad radusi gatvėj priglaudė mane, nukirminavo, paskiepijo, suteikė laikinus namus ir tik todėl, kad nesugebėjo rasti naujų šeimininkų, atvežė čia – mažu, gal čia greičiau tas šeimininkas ateis.
Jeigu galvojat, kad tokį brandų protą gali turėti tik suaugęs šuo, labai klystate. Man yra vos metukai. Esu net labai jauna merga. Iš ūgio augti jau nebeaugsiu, esu smulkaus spanielio ūgio, tokia ir liksiu. O štai protu aš dar augsiu ir augsiu. Sako, kad šuo tampa protingas tik sulaukęs trijų metų, o aš jau dabar va tokia va! Tai pagalvokit, kokia aš būsiu, kai man bus tie trys, paskui keturi metai – net pačiai baisu pasidaro :) Todėl ieškau savęs verto šeimininko, kuris padės atsiskleisti netgi dar neatskleistoms mano savybėms.