Pikis

VARDAS: Pikis
AMŽIUS: 2010 01 01
DYDIS: Esu mažiukas, sveriu vos 13 kg
SKIEPYTAS
ČIPUOTAS
KASTRACIJOS laukiu

Atvažiavau ir jau pirmą dieną sukėliau visus ant kojų. Į prieglaudą norėjau ateiti dramatiškai, su fanfarom ir dėmesiu, nukreiptu tik į mane. Pirmą rytą prasikasiau pro vartus ir pabėgau. Buvau gudrus. Kai į darbą atėjo darbuotoja, pasitikau ją šokdamas jai ant rankų, vizgindamas uodegą ir rodydamas, kad man viskas ok, kad nestresuoju, kad ji ramiai leistų man lakstyti kieme. Pavyko! Ji paleido mane, paliko man ilgą pavadį, kad, jei netyčia kur palįsčiau, galėtų mane paraginti išlįsti lauk, ir nuėjo į vidų atnešti mano pusryčių. Aš kaip koks užkietėjęs duobkasys arba kaip magas, mikliai, keliai letenų mostais prasikasiau pro vartus ir nėriau lauk. 

Visų kelnės pilnos išgąsčio, visi į paniką, skelbimus tik dėt, vilties tik netekt, kad mane ras. Aš juk visiškai naujokas, nieko nepažįstu, prieglaudos žmonių irgi nepažįstu, net radus manęs gali nepavykti prisišnekinti. Pakaitom visos ieškojo: viena darbuotoja ryte aplink upelį, kita popiet aplink prieglaudą, trečia vakare po poligoną - nulis rezultatų. Steigėja vos savo šunų nepraganė beieškodama. Manęs nė kvapo. Ir, kai visi, nukabinę nosis išvarė namo, steigėjai paskambino moteris, kuri rado mane po balkonu. Ačiū tam pavadėliui, kuris buvo prisegtas, pirma jį ir pamatė, tik paskui mane. Jo dėka ir nepabėgau, o norėjau, nes buvau labai išsigandęs. Bet supakavo mane ir pristatė atgal. Steigėjos vyras ilgiausiai sėdėjo su manimi, kol nusiraminau, nustojau drebėti, sutikau užkąsti (iš pradžių tik iš jo rankų, paskui ir iš dubenėlio). Galiausiai visiškai nurimau, nuėjau į guoliuką ir įsitaisiau.

Dabar gyvenu su faina pana. Esu visiškai linksmas ir atsipalaidavęs, bet kieme vis tiek ieškau skylių pabėgti. Kodėl? Nes aš šuo iš lauko. Pratęs bastytis. Taip ir traukia mane. Bet, kas keisčiausia, žmogus taip pat traukia. Dėmesys, glostymai, susirangimas šalia. Man labai gera šalia žmogaus. Ir viduj man patinka. Man malonu miegoti, kai šilta. Tik kieme man pradeda pabėgimo mintys į galvą lįsti. Tai man geriau namai be kiemo, kur gaučiau daug žmogaus dėmesio, kur mane į lauką vestų su pavadžiu, dėl mano paties saugumo ir kur galėčiau grįžęs atsipalaiduoti šiltai guolyje.