Mira (Ispanija)

VARDAS: Mira
AMŽIUS: 2019 08 08
DYDIS: Mažutė, apie 10 kg svorio
SKIEPYTA
ČIPUOTA
STERILIZUOTA

Mūsų pirmas šuniukas iš Ukrainos. Ne, čia ne tas pats šunelis, kuriam ieškojome globos. Šitas šuniukas, tiksliau šunytė, niekada neturėjo šeimininko, kuris rūpintųsi ja, auskaras ausyje rodo, kad ji gyveno gatvėje, buvo sterilizuota pagal savivaldybės programą ir išleista atgal į gatvę. Ji nebuvo vienas iš tų Ukrainos šuniukų, kurie galėjo tikėtis pabėgti nuo karo su savo žmogumi. Bet nutiko tai, ką mes vadiname likimu.

Žmonės slėpėsi savo namo rūsyje nuo bombardavimo. Kiekvienai ramesnei minutei pasitaikius lįsdavo į kiemą paberti maisto lauko katytėms. Turėjo keturias kates, kurias maitino savo kieme. Prasidėjus karui nenustojo to daryti. Rizikuodami savo gyvybėm pakildavo į savo namus viršuje, paimdavo maisto ir eidavo į kiemą pamaitinti lauko katinėlių.
Vieno tokio maitinimo metu išgirdo garsą, panašų į cypimą ar kažkokią aimaną. Pagalvojo, kad tai sužeistas vaikas. Priėję pamatė šitą šunytę. Ir kaip tu ją paliksi, kai aplink skraido bombos? Pasiėmė kartu su savimi į rūsį.

Žmonės gyveno viltimi, kad šitas košmaras greit baigsis ir jie visi galės pakilti į namus ir tęsti gyvenimą. Bet vieną dieną bomba pataikė į namą ir nebeliko, kur grįžti. Tai, ką žmonės kūrė visą savo gyvenimą, šiukšlės sugriovė per kelias dienas.

- Jei ten kas ir buvo likę, tai jie turbūt išplėšė, - sako moteris. - Gražus, brangus butas buvo... Nieko nebeliko... Visas miestas labai gražus buvo. Baltas toks. Gražus miestas. Buvo. Nebėra... Sulygino su žeme.

Klausai ir sunku patikėti. Netelpa galvoj. Bandai rinkti kažkokius žodžius, kažkaip raminti, tikinti, kad viskas kažkada bus gerai, bet kad pačiam sunku tuo patikėti... Žmonėms tiesiog sugriauti gyvenimai.

Bet žinot, kas stebina labiausiai? Moteris skaudžiausiai pravirksta prisiminusi savo lauko kates. Kad bėgdama negalėjo jų pasiimti. Paliko kažkam ten pinigų, kad nupirktų joms maisto, bet net nėra tikra, ar tie žmonės liko, ar jie gyvi, ar gyvos pačios katytės. Delsė iki paskutinės minutės, nenorėjo palikti savo slėptuvės dėl tų pačių lauko kačių, nes jų nebūtų sugebėjusi pasiimti kartu. Kai galiausiai bombos pradėjo skraidyti visiškai šalia, jie buvo priversti bėgti. Jie, jų šuniukas ir šita visiško laimingo atsitiktinumo dėka gatvėje rasta kalytė.

Sako, kad bėgti buvo labai sunku. Pirmiausia todėl, kad tie padugnės apsunkino bet kokį bandymą evakuotis, antra todėl, kad pakeliui vis susidurdavo su gyvūnais. Praktiškai turėjo eiti užsimerkę, kad ir vėl nepamatytų šuns, kurio niekaip negalėtų pasiimti su savimi. Aplink vieniši aviganiai, tašės su jorkšyrais, kuriuos šeimininkai pasiėmė, kad išsivežtų, bet kažko neįleido į autobusą, kažkas tiesiog žuvo pakeliui.

Mažytei pasisekė. Iš tikrųjų, čia turbūt ir yra tai, kas vadinama likimu. Ji neturėjo nieko. Visiškai. Kai tą dieną ji cypė iš baimės, ji cypė viena, nesitikėdama, kad ją kažkas išgirs, nes prieš tai gyvenime nebuvo, kam reaguoti į jos cypimą. Ji buvo būtent vienas tų šunų, kurie buvo pasmerkti žūti ten, gatvėje. Bet ją išgirdo! Ir nepaliko. Ji kelias savaites slėpėsi rūsyje su ją radusiais žmonėmis. Galiausiai jai pasitaikė draugiškas autobusas, jiems pavyko pabėgti iš šalies. Štai ką reiškia šuniui savo kelyje sutikti neabejingą Žmogų.

Moteris pildo dokumentus ir verkia, kad reikia mergytę atiduoti.

- Bet mes negalim pasilikti. Su vienu šuniu buto niekaip nerandam, o su dviem iš vis niekas nesileidžia į kalbas.

Tada prisimeni visus emigrantus, visus šviežius tėvelius, visus besikeliančius iš namo į butą ir kuo ramiausiai paliekančius mums savo gyvūnus. Kartais po dešimties metų draugystės, po dvylikos. O čia žmonės išgelbėjo šunį nuo karo, prasivežė jį sunkiausiom sąlygom, padovanojo jam ateitį ir, beveik esam tikri, kad gerą ateitį, ir jaučiasi kalti, kad turi ją palikti.

- Labai gera kalytė. Namie kur paguldysi, ten ir bus. Tvarkinga labai. Net rūsy nė karto nepridarė, visada išlaukia, kol išvesi. Ir su mano šuniu labai gerai sutaria. Šalia šunų ji jaukiau jaučiasi, nei šalia žmonių. Mano vyro bijo, nes vyras, bet niekad nekanda, jei jis sega pavadėlį, iš baimės laižo jam ranką, bet nė už ką nekanda. Ir iš vis, kad ji yra sterilizuota pagal tą programą ir paleista ir reiškia, kad ji yra gera, nes jie ten žiūri, kad šuo būtų neagresyvus, draugiškas žmonėms ir gyvūnams. Sterilizuoja, paskiepija nuo pasiutligės, va taip atžymi ir paleidžia. Labai geras šuniukas.

Ir tikrai ji tokia. Ji išsigandusi. Bijo kiekvieno didesnio garso. Galbūt jai tai įprasta, nors mes manome, kad tai bombardavimų pasėkmė, nes tai nėra pirmas mūsų šuniukas iš gatvės. Dažniausiai jie kaip tik nebijo garsų, jie prie jų pratę, o šita mažytė susigūžia net garsiau pravažiavus automobiliui. Mokysimės nebijoti. Mokysimės gyventi šalia žmogaus, o tada ieškosime nuostabių namų, nes, panašu, kad likimas jai tik šito ir linki.