Denveris

VARDAS: Denveris
AMŽIUS: 2016 08 15
DYDIS: Esu nemažas šuo, dare nepasisvėriau, bet, manau, kad apie 30 kg sversiu
SKIEPYTAS
ČIPUOTAS
KASTRUOTAS

Atvariau iš Latvijos. Ne atvežė mane ar kažkaip, o atvariau. Pats! Pasiskaičiau, kad Klaipėdoj yra keistuolių prieglaudą, į kurią atvažiuoja šunys iš Ispanijų ri Danijų visokių, o paskui varo į Suomijas, Olandijas, Vokietijas, tai sugalvojau ir aš ten nueiti... Nu, ok, nieko aš neskaičiau, aš juk šuo, ir nieko apie prieglaudas nežinojau. Tiesiog pavargau nuo šeimininkų, susirinkau manatkes (tą vieną antkaklį, kuris buvo man ant kaklo) ir atvariau į Lietuvą. Aš šuo, tai man keliavimas neapsunkintas, jokių testų, izoliacijų ir kitų nesąmonių man nereikia. Ramiai kirtau sieną, kažkiek paėjau ir supakavo!
Patikrino čipą - braliukas latvis! Skambina mano šeimininkams, tie pareiškia, kad manęs jiems nereikia (nu, ir nebėk tu nuo tokių!). Žmonės palaikė mane laikinoj globos, bet niekas kitas manęs neužsinorėjo (kaip galima nenorėti tokio grožio?), tai nuvežė į Nuarą. Jau pirmom dienom, kai atvariau į Nuarą, kažkas ten parašė linksmutėms, paklausė, ar perimtų mane, tos sutiko ir aš turėjau varyti į linksmąsias iškart. Bet mano atvykimas užsitęsė, nes, kai mane kėlė į mašiną, čiupau laikiną globėją už rankos. Nu, aišku, kad čiupau! Mano lochai šeimininkai manęs gyvenime su mašina nevežiojo, kelionių neturėjau, vienintelė ilgesnė kelionė buvo mano kelionė į užsienį pėsčiom (nu, čia, pas Jus, į Lietuvą). Kai pradėjo mane kelti į daiktą, kurio visą gyvenimą mokiausi bijoti, tai ir pasakiau savo griežtą nuomonę. Ir ką sau galvojat? Pagal taisykles turėjau dvi savaites niekur neiti iš Nuaro ir stebėjo mane, ar aš nesergu pasiutlige. Atvariau čia be jokių keliavimo ribojimų, bet va bam - ir karantinas! Tas dvi savaites juodai gailėjausi, kam išvariau iš savo šalies. Bet jos praėjo, jokios pasiutligės man nebuvo. Tai aišku! Ir viskas pradėjo keistis. Atvarė dvi panos iš linksmųjų, žinojo, kaip protingai įkelti mane į mašiną, kad nekąsčiau, ir išsivežė mane kitur. Dabar aš beveik kasdien važinėju mašina ir man tai pradeda patikti, jau pats įlipu. Varau prie jūros, draugauju su šunim, susipažįstu vis su naujais žmonėmis, myliu savo mergas, kurios mane prižiūri ir su manim užsiima. Ir dabar aš jau džiaugiuosi, kad sugalvojau bėgti į užsienį. Dabar tikiuosi kito pokyčio savo gyvenime - naujų namų. Kadangi jau laikau save internacionaliniu šuniu, galiu varyti į bet kokią pasaulio vietą, kad tik pas gerą šeimininką, kuriam šuo pirmiausiai yra reikalingas, o antra, kuriam jis yra pagrindinis kompanjonas laisvalaikiu ;) Matai, kokį kelią sukoriau dėl Tavęs, būsimas šeimininke? ;)