Breikas

VARDAS: Breikas
AMŽIUS: 2015 03 24
DYDIS: Didelis šuo. Atvažiavo nutukęs, svęrė virš 50 kg, dabar kažkur 35 kg svorio kažkur
SKIEPYTAS
ČIPUOTAS
KASTRUOTAS

Pažiūrėkit į šitą snukelį. Malonus iki negalėjimo - nors niurkyk ir bučiuok tą minkštą nosį. O čia yra šuo, kuris greičiausiai liks pas mus iki savo gyvenimo galo. Maža to, čia yra šuo, kuriam ligos atveju neturėsime galimybės padėti, nes net skiepyti jį galima tik su narkoze. Neperdedam. Paprasčiausios procedūros metu jis rimtai užpuolė darbuotoją. Tiesiog lašinant lašus nuo erkių. Bet kokia tokia procedūra, bet koks lindimas jam prie kaklo jam atrodo įtartinas ir jis mano, kad jam reikia gintis. Net nuo mūsų, nors mus jis jau seniai pasitinka su vizginama uodega. Jis bijo prisilietimų, bijo to, ko nėra paryręs prieš tai.
Moraliai sulaužytas šuo. Ir tai yra netinkamo, to vis dar daugumoje kiemų propaguojamo, šuniško gyvenimo pasėkmė. Jis mums buvo atvežtas mirus šeimininkui. Šeimininką pažinoję žmonės sakė, kad Breikas buvo labai mylimas šeimininko šuo. Mes tikim, šeimininkas, ko gero, mylėjo Breiką, bet ne kiekvienam šuniui tokios meilės užtenka. Kai kuriuos gyvenimiškos patirties, tikslingo žmogaus dėmesio stoka tiesiog palaužia. Taip nutiko ir Breikui.
Jei teisingai sudėliojome paveiksliuką, dukra tėčiui Breiką atvežė dar mažutį, kelių mėnesių šuniuką. Jis iškart buvo pasodintas prie grandinės. Taip ir augo. Tik sulaukęs kelių metų amžiaus pirmą kartą buvo paleistas palakstyt. Ir, kai šeimininkas bandė prisegti atgal, Breikas nebesileido. Pagrasino šeimininkui, kad įkąs. Nuo to laiko buvo pasodintas voljere. Nežinom, ar buvo paleidžiamas, ar ne, bet jei ir buvo išleidžiamas, tai tik i kiemą. Išmoko ginti savo narvą, savo kiemą ir savo paties privatumą. Kai atvažiavo pas mus, jis apsiputojęs grasino, kad mus visus suės, bet buvo toks storas ir lėtas, kad nelabai galėjo savo grasinimus įvykdyt. Be to, jis niekad nėra puolęs tik tam, kad pultų. Jei nekliudai jo, neglostai ten, kur jam nepatinka, jis pats nepuola. Tai visada yra savigyna, bet ta savigyna gali pasireikšti ir tiesiog segant antkaklį. Todėl jis amžinai vaikšto su pavadžiu. Mes jo negalime išsivežti kur nors toliau, nes jo neįkelsi į automobilį, o ir vaikščioti su juo galime tik atokiai nuo žmonių, nes jis į svetimus žmones reaguoja agresyviai, o jo antkaklis nekeistas nuo atvykimo (jį jam dar jo kieme prisegė kinologas, mūvėdamas specialią rankovę), dabar tas antkaklis gerokai atsilaisvinęs. Norėdami jį priveržti turėtume suleisti narkozę, o ją jis jau gavo, kai reikėjo paimti kraujo, padaryti echoskopą, kastruoti ar paskiepyti. Vien dėl pavadžio priveržimo narkotizuoti šunį nenorime.
Pasitaikė gudručių, kurie ironiškai užmetė: “Juk turit šunų elgesio specialistę, tegul susitvarko su juo.” Kai kurios per ilgus metus šuniui padarytos traumos ne taip lengvai pataisomos, o kartais ir iš vis nepataisomos, ypač kai jas dar paryškina šuns genetika. Nuo atvykimo pas mus jis padarė labai didelę pažangą, bet kažkuriame taške sustojo ir nebejudame į priekį. Šunų elgsenos specialistė tikslingai dirba su juo, bet prieglauda nėra puiki terpė tokiam šuniui tobulėti, o namus jam rasti praktiškai nėra vilčių. Galėtume jį išleisti gyvenimui į voljerą, ko šiaip nepraktikuojame, bet kaip mes galime garantuoti, kad tame kitame voljere jo nelauks buvusio gyvenimo likimas, kur jis nebus paleidinėjamas iš savo narvo. Be to, Breikas yra vienas tų šunų, kurie pabandę gyvenimą viduj ir miegojimą ant guolio, bijo ir pagalvoti apie lauką. Vienai nakčiai palikome jį lauko voljere, tai per rytinį pasivaikščiojimą jis tiesiu taikymu nėrė prie durų, nesysiojęs, nekakojęs, nevalgęs iškart prie durų ir žiūri į darbuotoją prašydamas įleisti vidun. O kaip jam, tokiam asmeninės erdvės norėtojui, rasti namus namie?
Gavome net ne vieną patarimą tokį šunį migdyti ir po darbuotojos užpuolimo tikrai jį svarstėm. Bet ryte Breikas, lyg suprasdamas mūsų dvejones, priėjo prie darbuotojos ir žiūrėdamas į akis ilgai laižė jai ranką. Ir ką? Silpnos mes. Bet koks likimas laukia Breiko? Neįsivaizduojam… Galbūt jis taip ir nugyvens pas mus iki savo dienų galo.
Bet naudodamiesi jo istorija kreipiamės į visus su prašymu - mylėkite savo šunis ne kilogramu mėsos per dieną ir pasakymu, kad jį mylit, o savo kokybišku laiku jam, nes niekada nežinai, kada šuo liks šitame pasaulyje vienas be Jūsų. Neatimkime iš savo gyvūnų galimybės rasti namus mums nelikus jų gyvenime.