Žaibas

VARDAS: Žaibas
AMŽIUS: 2019 10 30
DYDIS: Nemažas šuo, 27,8 kg svorio
SKIEPYTAS
ČIPUOTAS
KASTRUOTAS

Mane turėjo pristatinėt steigėja iš savo automobilio, bet po kelionės į kliniką aš pagrasinau jai ir ji atsisakė pliurpti apie mane, kai yra rizika, kad pagrasinsiu jai nuo galinės sėdynės. Nei grasinsiu, nei ką, tegul tik nešika į batą. Buvau girtas, po narkozės - kam nepasitaiko. Bet ji niekad nesijautė su manimi jaukiai, tai pasinaudojo proga ir tiek.
Tai tenka prisistatinėt pačiam. Turėčiau sakyt, kad esu auksinis šuo. Jei klaustumėt mano asmeninės savanorės, ji pritartų. Su ja esu cacutis 100% laiko. Einu iš proto, kai ateina manęs išsivesti. Zoom’inu po kiemą laimingas. Ji gali su manimi daryti, ką nori. Ir šiaip niekas su manim neturi problemų prieglaudoj. Turiu visą būrį advokačių, nes mano praeityje buvo du nutikimai, kurie man yra užtraukę debesį virš galvos.
Aš čia atvažiavau su kandimo istorija. Tiksliau, atvažiavau kaip labai labai geras šuo, tiesiog nuostabus šuo, kuris labai myli visus žmones, tik nelabai nori gyventi su kitais gyvūnais. Mane iš savo laikinos globos perdavė kita organizacija nuslėpusi tai, kad aš įkandau laikinų globėjų vaikui. Būtų prieglauda tai žinojusi, vargu, ar būtų priėmusi šunį su kandimu. Sužinojom vėliau iš laikino globėjo, kuris taip pat pasakojo, kad aš esu fainas šuo, bet taip pasielgiau su jų vaiku, dėl to nebegalėjo manęs laikyti.
Labai negeras dalykas, bet vaikui kąsti gali daugelis, nes mažai šunų vaikus laiko lygiaverčiais, daugelis vaikų leidžia sau per daug, daugelis tėvų nestebi šuns kūno kalbos ir šuns pagalbos šauksmo, kad padėtų išsivaduoti iš mažojo teroristo. Kadangi prieglaudoje nebuvau susigadinęs reputacijos, prieglaudos merginos nenurašė to mano elgesiui, bet pasižymėjo, kad su vaikais gyventi negaliu. Ir supyko ne ant manęs, o ant organizacijos, kad nuslėpė tokį svarbų dalyką, nes ieškant namų gyvūnui būtina tokius dalykus žinoti ir pasakyti būsimiems šeimininkams.
Bet praėjo keli mėnesiai ir aš įkandau savanoriui. Situacija buvo tokia: man per leteną apsivyniojo pavadys, jis norėjo jį atpainioti, ir aš jį puoliau. Tada mes susitaikėm ir draugiškai grįžom į prieglaudą. Daugiau tokių inicidentų mano prieglaudinėje istorijoje nebuvo, bet šituos būtina paminėti, nes jie svarbūs.
Taip galėjau pasielgti ir iš to, kad man čia niekas nepaaiškins, bet ir iš skausmo. Nes neseniai panos pastebėjo, kad aš sucypteliu, jei mane kas stipriau paliečia kur nors. Nutribino mane į kliniką rentgenui. Grįžau sužinojęs, kad turiu labai gražų skeletą, jokių displazijų, jokių artritų, vidaus organai taipnpat be pakitimų, bet stubure yra diskospondiliozės užuomazgų. Šitokią diagnozę išgirsta nemažai šunų, čia nieko rimto ir, deja, nieko pagydomo, ir dėl to nelabai turėčiau elgtis neadekvačiai, bet kiekvienas turim kitokio lygio skausmo slenkstį, tai maža ką, gal tikrai bėda tame. Gal tikrai man suskaudo, kai kėlė tą leteną pavadėliui atvynioti, ir aš kitaip nemokėjau pasakyti, kad man skauda. Dabar geriu vaistus nuo skausmo ir žiūri merginos, ar kas keičiasi.
Iš to, ką papasakojau apie save, racionalesni žmonės galėtų susidaryti nuomonę, kad aš tik be reikalo užimu prieglaudoj vietą, kai pilna gerų šunų, laukiančių eilėje pas mus. Ir jie būtų teisūs. Tik mūsų mergos turi per silpnas kinkas, kad priimtų sunkius sprendimus, ir per stiprų tikėjimą, kad kiekvienam gyvūnui kažkur yra žmogus. Gal tikrai kažkur yra koks kietas šeimininkas, kuris kaip tik nori tokio kieto šuns kaip aš. Atmetus tuos du išpuolius, aš esu labai malonus šuo savam žmogui. Neturiu baimių. Atvarau į kliniką ir atsipalaidavęs išsitiesiu ant grindų. Su manim galima eiti bet kur ir aš lydėsiu nesiskųsdamas. Tai gal visgi yra kažkas, ko aš laukiu taip ilgai?