Vilkė (Suomija)


VARDAS: Vilkė
AMŽIUS: 2013 03 30
DYDIS: Šiaip esu vidutinio ūgio, bet sveriu kaip didelis šuo (32,5 kg), nešioju mažiausiai tų 12,5 kg viršsvorį
SKIEPYTA
ČIPUOTA
STERILIZUOTA

Atvažiavau ir paskelbiau bado streiką. Spėkit, ar kas nors čia šitoj prieglaudoj dėl to bent sekundę išsigando? Pfff... Pasirodo, aš užbėgau joms už akių, nes pirmas planas mane pamačius buvo "pasodinti mane ant dienos". Nepavyko - aš pirmiau tai padariau! Bet ne dėl to, kad stresuočiau ten labai ar kažką, tiesiog neskaniai maitina. Skanėstų tai aš neatsisakau. Skanėstai geraaaai! Bet čia neleidžia visą dieną tik skanėstų valgyt. Duoda kažkokį subalansuotą. Kas tokio norės? Gyvenau ant junk food'o ir gerai buvo! Nu, ok, buvo skaniai. Su gerumu ten kiti reikalai. Truputį kartais padūstu... nu, taip, mažumėlę. Kartais ilgiau vaikštant prisėsti reikia, nes ir širdžiai, ir kojom per sunku. Ir tas liežuvis nuolat kelius siekia - ne juokas tokį svorį nešti nuolat. Tai gal gerumo ne tiek daug.
Šiaip aš atvažiavau iš tokios vietos, kurioje, jei būtų vienos mūsų prieglaudos steigėjos valia, gyvūnai negyventų iš vis, nes tai ne namai. Ir ten nėra šeimininko, kuris apsiimtų atsakomybę už šunį. Ta vieta yra įmonių ar kokių garažų teritorijos. Šita steigėja niekada neišleidžia šunų į teritoriją. Ir ant jos pyksta tie norintys. Kai ji klausia, kas pasirūpins gyvūnu iširus įmonei, jie muša į krūtinę ir tikina, kad jie pasirūpins. O tada praeina keleri metai, skambina į prieglaudą ir sako:
- Iširo įmonė, liko šuo. Galim atvežti?
Klasikinė situacija. Jau nekalbant apie tai, kad tai nėra svajonių gyvenimas šuniui. Viena ir ta pati teritorija, jei palaidas. Jei prisegtas, tai iš vis nėra kalbų. Nulis socializacijos, nulis pasaulio pažinimo, mažai žmogaus dėmesio. Nes ten nėra šeimininko ir jo šuns santykiai, ten visi darbuotojai. Arba darbuotojai ir apsaugos sistema, kurią įmonei užsidarius reikia išmontuoti lauk.
Bet žinot, kas baisiausia? Tiksliau, kas gėdingiausia? Aš būtent iš šitos prieglaudos ir išvažiavau į tokią vietą gyventi. Prieš daug metų. Bet iš čia. Kadangi į prieglaudą irgi atvažiavau iš teritorijos, tai, matyt, kas dirbo nusprendė, kad esu pratusi tokiom sąlygom gyventi, ir išleido. Nu? Ar šuo į prieglaudą turi atvažiuoti tam, kad vėl grįžtų į tas pačias sąlygas? Laimei, tokie bajeriukai tolimoj praeity. Dabar visa tvarka kitokia. Ir dabar mes čia atvažiuojam tam, kad mūsų gyvenimas pasikeistų iš esmės. Kartais dėl to prireikia palaukti ilgiau, bet visi mes turime viltį rasti namus.
Ir, bliamba, aš nusipelniau bent kartą gyvenime turėti namus! Tikrus namus, kur turėčiau savo žmogų, kur tas žmogus dienotvarkėje turėtų laiką, skirtą buvimui su manimi, kur pagaliau suprasčiau, ką reiškia, kai kažkam esi šeimos narys. Aš tokia maloni, tokia sukalbama, sociali, optimistiška ir šiaip tikrai labai faina kalytė, kad tikrai nusipelniau laimingo šuniško gyvenimo. Palinkėkit man to, prašau!

 

____________________________________
Daugiau informacijos apie mane
+370 646 19845


Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.