Profesorius
MANO DOSJE:
Pravardė: Profesorius
Amžius: 4 mėnesiai
Svorio kategorija: užaugęs turėčiau būti pakankamai didelis šuo, bent haskio ūgio tai tikrai
Kilmė: esu miško sūnus
Svarbi mano savybė: aš nesocializuotas šunelis
Atvykimo į prieglaudą priežastys: atvykau išmokti pasitikėti žmogumi ir tapti kažkieno šeimos nariu
ISTORIJA
Amžius: 4 mėnesiai
Svorio kategorija: užaugęs turėčiau būti pakankamai didelis šuo, bent haskio ūgio tai tikrai
Kilmė: esu miško sūnus
Svarbi mano savybė: aš nesocializuotas šunelis
Atvykimo į prieglaudą priežastys: atvykau išmokti pasitikėti žmogumi ir tapti kažkieno šeimos nariu
ISTORIJA
Mane vadina profesorium. Tokią „klyčką“ man davė buvęs mano globėjas, kurio namuose glaudžiausi po kastracijos. Labai jau visažinis jaučiausi, savo dvynį brolį mokiau visokių savo tiesų: bijoti žmonių, nesiartinti prie jų, neklausyti...
Bet dabar apie viską iš pradžių. Jeigu nesekėt laukinių šuniukų naujienų, tai prisitatysiu iš naujo. Man kažkur keturi mėnesiai. Gimiau savo laukinei mamytei miške, užaugau pamiškėje, tik po kokio pusantro mėnesio mama mus atvedė prie žmogaus. Atvedė, bet draugauti neleido. Taip iki keturių mėnesiukų augau nepažinęs žmogaus šilumos, todėl savaime suprantama, kad esu išsigandęs ir šimtu procentų nepasitikiu jais.
Dėdė Andrius, kuris mus išgelbėjo nuo bado, „išnuomojo“ mums savo šiltnamį ir galiausiai pasirūpino mūsų kastracija, po šitos operacijos priglaudė mudu su broliu savo garaže. Brolis tai toks biški liauškis buvo, gana greit leidosi glostomas. Bet aš tai tikras vyras. Man žmogus nepevadovaus. Bent jau anksčiau taip maniau. Ir broliui bandžiau tą išaiškinti. Tiek aiškinau, kad mudviem teko išsiskirti. Jis liko pas globėjus, o aš atvažiavau „Linksmąsias pėdutes“.
Dabar sėdžiu toks profesorius, vienas didžiuliam voljere. Gal tie žmonės nėra tokie jau baisūs. Vis kas nors ateina, paglosto, atneša maisto. Jau dabar pats, kaip tas mano brolis, leidžiuosi glostomas.
O šiandien man iš vis stogą nurovė nuo laimės. Paliko mano voljero duris atidaras. Oho! Atseit, galiu išeiti? Pro šalį praėjo Viski, Nordas – kokie gražūs, dideli šunys. Ir suaugę! Aš turiu suaugusių draugų :) Po truputį ištipenau lauk iš voljeriuko ir pradėjau lakstyti, kaip išprotėjęs. Taip smagu! Ir prie žmogaus pribėgu, pauostau, nusišypsau, o paskui lekiu atgal. Prisižaidžiau! Šiandien aš laimingas :) Esu linksmas Linksmose pėdutėse :)
Bet dabar apie viską iš pradžių. Jeigu nesekėt laukinių šuniukų naujienų, tai prisitatysiu iš naujo. Man kažkur keturi mėnesiai. Gimiau savo laukinei mamytei miške, užaugau pamiškėje, tik po kokio pusantro mėnesio mama mus atvedė prie žmogaus. Atvedė, bet draugauti neleido. Taip iki keturių mėnesiukų augau nepažinęs žmogaus šilumos, todėl savaime suprantama, kad esu išsigandęs ir šimtu procentų nepasitikiu jais.
Dėdė Andrius, kuris mus išgelbėjo nuo bado, „išnuomojo“ mums savo šiltnamį ir galiausiai pasirūpino mūsų kastracija, po šitos operacijos priglaudė mudu su broliu savo garaže. Brolis tai toks biški liauškis buvo, gana greit leidosi glostomas. Bet aš tai tikras vyras. Man žmogus nepevadovaus. Bent jau anksčiau taip maniau. Ir broliui bandžiau tą išaiškinti. Tiek aiškinau, kad mudviem teko išsiskirti. Jis liko pas globėjus, o aš atvažiavau „Linksmąsias pėdutes“.
Dabar sėdžiu toks profesorius, vienas didžiuliam voljere. Gal tie žmonės nėra tokie jau baisūs. Vis kas nors ateina, paglosto, atneša maisto. Jau dabar pats, kaip tas mano brolis, leidžiuosi glostomas.
O šiandien man iš vis stogą nurovė nuo laimės. Paliko mano voljero duris atidaras. Oho! Atseit, galiu išeiti? Pro šalį praėjo Viski, Nordas – kokie gražūs, dideli šunys. Ir suaugę! Aš turiu suaugusių draugų :) Po truputį ištipenau lauk iš voljeriuko ir pradėjau lakstyti, kaip išprotėjęs. Taip smagu! Ir prie žmogaus pribėgu, pauostau, nusišypsau, o paskui lekiu atgal. Prisižaidžiau! Šiandien aš laimingas :) Esu linksmas Linksmose pėdutėse :)