Aras
Egzotinių kačių mylėtojams prisistatau aš – Aras. Sausio 16 dieną man sukako dveji. Gimiau sfinkso ir peterboldo kačių šeimoje, žodžiu, turiu velniškai kilmingų kačių kraujo. Tiek iš vieno, tiek iš kito gavau išskirtinių bruožų: grakštų kūno sudėjimą, didžiules ausis, gepardišką šuolį, susigarbiniavusius ūsus ir veiloką vietoj kailiuko. Kad ir kaip žiūrėtum, esu išskirtinis katinas.
Betgi išvaizda yra viena, o būdas – visai kas kita. Nors tiek iš vieno, tiek iš kito tėvelio turėjau paveldėti jaukų ir draugišką charakterį... kurį, beje, ir paveldėjau! Bet stresas galiausiai padarė savo. Pirmą savo atvykimo į prieglaudą dieną elgiausi visai normaliai, buvau sukalbamas katinas. Maniau, kad mane čia atvežė trumpam... nežinau, gal kad pasiusčiau su kitais katinais, pasižmonėčiau... Bet nesulaukus grįžtančios šeimininkės dieną, paskui ir kitą, galiausiai supratau baisų faktą – mane paliko! Taip sugėlė širdį, kad iki šiol išsišnypščiu ant visų, kurie tik bando mane pašnekinti ar paliesti. Visi kalti, kad man taip nutiko!..
O paliko mane dėl labai keistos priežasties - šeimininkai keitė nuomojamą butą ir naujojo buto savininkai tiesiog neleido auginti gyvūno. Va taip va! Galiausiai mano šeimininkai gali džiaugtis naujais namai, o aš vietos sau nerandu prieglaudoje. Pasitinku kiekvieną bent kiek į mano šeimininkę panašią moterį, išskuodžiu iš guolio, pažiūriu iš arčiau, apuostau ir supratęs, kad čia visai ne tas kvapas, pradedu šnypšdamas keiktis ir neriu į kampą. Jau kokius tris kartus taip apsipažinau, bet vis tiek laukiu... Tai apie mane byloja vieną gražų dalyką – aš esu ištikimas katinas!
Bet nepagalvokit, nesu beviltiškas. Čia man labai sudėtingas periodas... Nesakau, kad vėliau tapsiu šilkiniu visų tampomu katinu. Ne. Kaip jau minėjau, esu ištikimas vienam šeimininkui. Svetimi mane ne itin domina (tai vėliau ir mano buvusi šeimininkė patvirtino). Pulti aš nieko ir niekada nepuolu, bet su svetimais bičiuliautis nematau reikalo. Tačiau tą savo šeimininką, - o dar geriau šeimininkę, - aš tikrai mylėsiu ir būsiu jai draugiškas. Su mūsų prieglaudos „mama“ jau kartą katiniškus žaidimus žaidžiau. Per atstumą taip, bet vis tiek leidausi į kalbas. Slėpiausi nuo jos už dėžės ir laukiau, kol ji paerzins mane ranka. Kaip prisijuokėm tada. Smagu buvo! Jeigu rasiu žmogų, kuris duos man laiko apsiprasti ir norės su manimi užsiimti, aš tikiu, kad greit tapsime draugais.
Nors, man atrodo, dėl manęs gali pradėti būriuotis eilės ir nerimti telefono spambučiai, aš norėčiau papasakoti, kokie namai man geriausiai tiktų. Nors pats esu vyrukas, nejaučiu didelės simpatijos vyrams. Truputį prisibijau jų. Matyt, praeityje turėjau su jais kokį konfliktą. Tai va, labiausiai norėčiau, kad mano šeimininkė būtų moteris. Nesakau, kad ji turi būti vieniša, tik sakau, kad kaip ten bebūtų, šeimininke tikriausiai išsirinkčiau ją. Nelabai galiu vykti į namus, kuriuose yra vaikų ar kitų gyvūnų. Šiaip man geriausia būtų gyventi ten, kur mažai chėbros, mažai triukšmo.