Tangentas

VARDAS: Tangentas
AMŽIUS: 2019 08 20
SOCIALIZACIJOS LYGIS: Reikia socializacijos
SKIEPYTAS 
ČIPUOTAS
KASTRUOTAS
LEKEMIJOS / IMUNODEFICITO virusų testai neigiami

Trejus savo gyvenimo metus buvau Rainys, o atvarau čia ir tampu Tangentu. Mane į prieglaudą atvežė steigėjos matematikos mokytoja - aš neturėjau jokių šansų likti paprastu Rainiu. Bet jos ten padiskutavo kelias minutes ir nutarė, kad aš būsiu Tangentas Rainys.
Aš esu katinas su matematiniu išskaičiavimu. Gimiau prieš 3 metus savo mamai lauke. Keliese gimėm, man atrodo kas ir kaip susiklostė broliams, neatsimenu. Bet dabar ne apie juos, dabar apie mane. Mus ten pašefuodavo šalia gyvenančios moterys. Viena jų buvo ta matematikos mokytoja. Ji man labiausiai patiko, tai aš nužiūrėjau, iš kurios ji laiptinės, ir stengdavausi ten ir laikytis. Tada mus užpuolė kažkoks virusas ir pažeidė man akis. Broliams ne, tik man. Tai aš primečiau, kad tas blogis gali išeiti man į gerą. Pasikalkuliavau galvytėje, kada ta mano globėja pareina namo ir atsisėdau tokiu kampu prieš šviesą, kad ji eidama pamatytų mano akis. Tikimybė, kad ji mane pastebės buvo... šiaip jei skaičiuotume grynai matematiškai, tai ta tikimybė buvo pem ant pem (arba pamatys, arba ne), bet turint omeny jos gerą širdį, praktiškai buvo šimtaprocentinė garantija, kad nepraeis pro šalį. Ir, aišku, suveikė! Pamatė, suskydo ir nebegalėjo palikti manęs be priežiūros.
Bet! Atsirado "bet", kurio, dėl per informacijos stokos, negalėjau numatyt - jos namuose jau karaliavo ne vienas toks kaip aš. O ji irgi skaičiuoti moka (geriau už mane), tai dėl šitos priežasties manęs namo parsinešti negalėjo. Bet ir nepaliko. Aš praktiškai tapau jos katinas, tik gyvenau ne namie, o kieme. Bet ji kelis kartus per dieną ateidavo su manimi pabūti, jau nekalbu apie maistą, veterinarinę priežiūrą ir kitus dalykus, kuriuos suteikė man taip, kaip kiekvienas šeimininkas suteikia savo gyvūnui. Ir, ko gero, taip būčiau ir gyvenęs, jei ne nutikimas, po kurio ji pamatė mane šlubuojantį. Nuvežė pas gydytoją, parsivežė namo, skyrė kampelį, kuriame mane gydė. Ir pagydė! Ir netgi buvo kilusi mintis mane pasilikti, bet čia jau truputį aš pats užprotestavau. Labai nenoriu gyventi uždarytas bute. Kartais verkdavau, prašydamas į lauką. Skaudinau širdį globėjai. Tada ji paskambino į mūsų prieglaudą ir paprašė pagalbos, tiksliau, patarimo, ką daryt. Jos pasikalbėjo ir nusprendė, kad man būtų gerai persikelti čia ir bent jau pabandyti rasti namus nuosavam name, kur gal kartais galėsiu išeiti į lauką, o paskui grįžti. Kur būsiu saugus, bet gausiu ir laisvės. Kažkur, kur labai stipriai tas mano gyvenimas nepasikeis, bet aš vis tiek būsiu namų katinas.
Taip atvažiavau čia. Mano globėja kasdien atvažiuoja pas mane. Pradžioj aš stresavau ir atsisakydavau bendrauti, ji atvažiuodavo, kad jausčiausi ramiau. Ir man tikrai ramiau. Laukdavau jos, net pasistiebdavau iš laimės, kai ji ateidavo. Dabar jau ir kitom ptadedu meilikauti. Steigėją irgi gan greit prisileidau, trindavau savo žandukus, kai ji glsotydavo. Žodžiu, įrodžiau čia visiems, kad esu žmogui malonus katinas ir tikrai vertas namų.
Matau tik per miglą, bet pasaulį pažįstu per uoslę ir per jausmą. Tikiuosi, kad mane pastebės didelės širdies žmogus, kuriam netrukdys mano apsiblaususios akys. Aš tikiu, kad niekas nenutinka be priežasties. Tai, kad atvykau čia, turi būti kažko gero pradžia, juk arne, būsimas šeimininke?