Lola

VARDAS: Lola
AMŽIUS: 2016 05 01
DYDIS: Esu nedidukė, didesnio takso dydžio
SKIEPYTA
ČIPUOTA
KASTRUOTA

Ne, žmonės, esat apšalę, kaip pasakytų prieglaudos steigėjos mama. Kažkas iš pat ryto ruošiasi į darbus, kažkas bėgioja, kažkas šunis vedžioja, kažkas saldžiai miega, o va mano žmonės anksčiausiai atsikėlė, kad išmestų mane svetimam kieme. Net normaliai nesulaukė, kol prašvis. Atvedė, net prie vartų nepriėjo, kaip bailiai kokie pro kažkokį kampą įmetė mane per tvorą ir pabėgo... Paliko mane vieną man visai nežinomoj vietoj. Nė vieno žmogaus aplink, nieko, kas manimi pasirūpintų. Tik kažkoks didelis svetimas šuo būdoj miega. Vėliau sužinojau, kad tas šuo – prieglaudos direktorė Rika. Čia mane ir išmetė... Gerai, kad ta Rika gera, nieko man nedarė. O jei būtų nedraugiška. Jei būtų puolusi mane? Kaip būčiau apsigynusi? Kur pabėgusi? Išsigandau siaubingai. Iki šiol vaikštau išsigandusi...
O tie, kurie mane atnešė, turbūt miega ramūs, jiems turbūt giliai vienodai. Ir dauguma dar drįs juos pateisinti, atseit, uoj kokie geri, bent jau neišmetė kažkur baloj, nepakorė, nenumarino... Ane? Buvot mano kailyje, žionot, kaip man nieko tokio? Matėt, kokia aš išsigandusi iki šiol? Kaip baisu man buvo. Kaip baisu man yra dabar. Kaip ilgiuosi tų kvailių, kurie mane išsviedė kaip šiukšlę. Kaip liūdna man vakarais, naktim, kai viskas nurimsta ir liekam prieglaudoj po vieną... Man visai vienodai, kur buvau išmesta: miške, gatvėj ar prieglaudos kieme. Aš buvau išmesta ir tai faktas. Ir skauda man nė kiek ne mažiau dėl to, kad išmesta buvau Linksmosiose pėdutėse...
Guliu susigužusi kampe, drebu iš baimės ir turiu vilties, kad mane pamatys šuns vertas šeimininkas...