Laukinis Džekas. Dienoraštis


DIENORAŠTIS. Laukinis Džekas, tai šunelis, kuris visus šešis savo gyvenimo mėnesius praleido šunų bandoje. Žmogų jis matydavo tik iš tolo, nėra patyręs jo meilės ir rūpesčio, todėl į šį dvikojį padarą žiūri su baime ir nepatiklumu. Šiandien Džekutis glaudžiasi laikinų globėjų namuose, apgaubtas meile ir rūpesčiu. Laikinų globėjų misija - padėti Džekui pasitikėti žmogumi! Tai nelengvas uždavinys, tačiau įmanomas ;)
I DIENA: Džekutis jau pas mus. Klinikoje tikrai buvo gana nusiminęs, nenorėjo nieko ėsti. Grįžom namo. Važiavom be narvo, be bokso. Pats įlipo į mašiną. Iš baimės, matyt. Parėjom namo, ten mus sutiko Otelas. Atrodo, kad Džekui liko ramiau ant širdelės, kai pamatė kitą šunį. Uždariau į narviuką, kad niekas jo netrikdytų, bet Otelas vaikštinėjo aplink ir šnekino jį. Galiausiai Džekas jam atsakė. Jie pasikalbėjo, bet aš nesupratau, apie ką :D Po kurio laiko Džekutis atsistojo pasiuostyti su Otelu. Aš pravėriau narvo dureles, kad galėtų išeiti, jei nori. Kol kas tokio noro nėra, bet akytės jau gyvesnės. Atrodo, kad jis stebi, kaip mes bendraujame su Otelu. Tikiu, kad jam tai bus kaip pavyzdys :) Turime ir gerų naujienų - Džekas pradėjo ėsti iš rankos :))))) Labai džiaugiuosi! Iš pradžių net neėmė į burnytę maisto, įmesdavom į narviuką ir tik po laiko suvalgydavo, kai mūsų šalia nebūdavo. Bet staiga įvyko lūžis ir jis pradėjo imti maistelį man iš rankos. Dabar, kai prieinu prie narvelio iškart akytėm ieško mano delnų, galbūt ten bus ėdesio :) Manau, kad tai labai labai geras ženklas :)
II DIENA: Antra diena Džekui atnešė gana rimtų išbandymų, jis sutiko nemažai svetimų jam žmonių, o turint omeny, kad žmonės jam apskritai svetimi, tai ši diena turėjo šuneliui būti siaubinga, bet sakyčiau, kad jis laikėsi gana puikiai. Tiesiog susirangė ant sėdmaišio tame pačiame kambaryje, kur stoviniavo neaiškūs dvikojai padarai ir stebėjo padėtį. Kai po kelių minučių visi išsiskirstė, Džekutis paėdė, o apetitu jis nesiskundžia, kas taip pat yra geras daiktas ir galiausiai užmigo. Užmigo atsipalaidavęs, išsitiesęs ir netgi sapnavo, nes per miegus kažkur bėgo :) Manom, kad tai gerai :) Bet geriausia dalis laukė naktį: palikom vaikiną miegoti svetainėje, bet naktį jis pats savo noru perėjo pas mus į miegamąjį :) Prabudusi pamačiau, kaip mano laukinis draugas vaikštinėja po svetainę, uostinėja, nueina palaka, atsigula ant Otelo čiužinio, o galiausiai įeiną į kambarį, kuriame miegame mes, žmonės, ir įsitaiso netoliese :) Taip visi draugiškai pramiegojom visą naktį :) Labai mažais žingsniukais, bet judame į priekį :)
III DIENA: Džekas vizgino uodegą!!! Ne man, Otelui, bet vis tiek vizgino, o aš buvau šalia :) Bet apie viską iš eilės. Trečią dieną Džekas sulaukė puikių įvertinimų iš dar vieno šunininko - mano tėčio. Jis pastebėjo kai ką, kas yra geras dalykas kalbant apie šį šunelį: Džekutis valgo visiškai nesukdamas galvos, kad žmogus šalia.Gali sėdėti visai greta jo, jis nei slepiasi, nei traukiasi :) Be to, Džekas pradėjo gudrauti: kai jam duodi naują kaulą, ant kurio dar yra mėsos, o Otelas savo judesiais parodo, kad gali tą kaulą atimti, Džekutis urzgia, jeigu reikia, netgi suloja. Bet kai Otelas prieina atimti jau apgraužto kaulo, Džekas leidžia be kalbų ir žiūri į mane, žino, kad duosiu kitą :D Tiesa, ant žmogaus jis nei urzgia, nei loja dėl maisto. Tėtis kišo pirštą, bandė paimti jo kauliukas, tai Džekutis tiesiog pasitraukė vos toliau, kur tėtis jo neprisiektų, ir prisitraukė kauliuką :) Tikras šaunuolis! Galiausiai atėjo miego metas. Šiąnakt Džekas neatėjo miegoti pas mus, o įsitaisė, kur minkščiau, ant Otelo čiužinio. Pabudau nuo jo burzgėjimo per miegus ir pamačiau, kaip jis "bėga" :D Paskui trumpam prasibudo ir atliko, tai ką reikia atlikti. Atsikėliau visko sutvarkyti, o jis gulėjo ant čiužinio, apsikabinęs Otelo žaislus, ir vizgino uiodegytę :))))) Paskui pamačiau, kad šalia manęs stovi Otelas ir supratau, kad vizgino ne man, bet jis tai darė!!! Džiaugiuosi!
IV DIENA: Šįryt Džekas atėjo manęs pasitikti!!! Daviau pauostyti ranką, pauostė, palaižė, tada nuėjo atsigulti ant čiužinio. Priėjau prie jo, vėl pauostė ranką, bet kai tik paglosčiau galvytę, paspruko. Jis nenori būti glostomas, matyt, jaučiasi nesaugiai tada. Bet nieko, šiandien pradėsime pratintis prie glostymu, siesiu tai su maistu, kad jis žinotų, jog ne tik neskauda, bet ir labai skanu, kai tave glosto :) Taigi pirmieji mokslo "Glostyk mane" žingsniai sėkmingi :) Man jau galima jį glostyti ir be skanėsto: nesitraukia, nestresuoja - viskas gerai :) Vakare reikės supažindinti su kito žmogaus ranka, galbūt kol kas tik aš esu jam tinkama glostytoja :D Bet mes didžiuliais žingsniais judame į priekį!
V DIENA. Ši diena neatnešė jokių ryškių pokyčių, tiesiog šunelis vis jaukiau ir jaukiau ėmė jaustis mūsų namuose. Žinoma, tam įvykti labai padėjo kito šuns draugija: jie kartu gulinėja, kartu siunta, tik va, prie pietų stalo trumpam draugystė išgaruoja :D Bet Džekas nepalyginamai jaukiau jaučiasi namie. Turi savo vietą. Smagu!
VI DIENA. Šįryt prabudau nuo silpnučio inknštimo netoli mano lovos :) Džekutis! Atėjo pas mane pranešti, kad per ilgai miegu ir jau turėčiau duoti jam valgyti. Jis jau vaikštinėja po namus, bet dar šiek tiek įsitempęs, jeigu padaro ką staigaus, neapgalvoto, tai po kurio laiko pakrūpsta. Tačiau kai imi jį glostyti ir jis širdele pajaučia, jog nieko blogo jam nepadaryti, tada jis atsipalaiduoja, išsitiesia visu kūnu :) Labai gera! Šiandienos didžiausias įvykis tai, kad Džekas pakviestas atbėgo :) Pirmą kartą atbėgo ir lyg supratęs, kad padarė neapgalvotą žinsnį, nuėjo šalin, bet kitą kartą pakviečiau jau su skanėstu rankoje, tai labai džiaugėsi atlėkęs :D Kuo toliau, tuo dažniau Džekutis rodo jausmus. Kai grįžtam su Otelu iš lauko po ilgo pasivaikščiojimo, jis, matyt, būna išsiilgęs, tai žiūri į mus, o labiau į Otelą ir vizgina visą kūną, inkščia, prisipaudžia prie žemės, bando bėgti mūsų link, bet kažkas sustabdo. Šiandien sustabdo, ryt nebestabdys :)
VII-VIII DIENOS neatnešė didelių pokyčių, bet tai taip pat nėra blogai :) Tiesiog pastebėjau, kad Džekas kuo toliau, tuo labiau reiškia jausmus, jie tiesiog liejasi mažyliui per kraštus :D Kai manydavau, jog jis pasiilgsta tik Otelo, grįžusio namo, labai klydau, nes pastebėjau, kad ir mes vieni grįžę būnam sutikti laaaaabai garsiai ir audringai: visas mažylio kūnelis juda iš džiaugsmo, uodegytė muša ritmą, o balsu jis tartum sako: "Nu, kur jūs tiek ilgai buvot, pasiiiiiiilgau" :) Bet nepribėga. Atrodo, kad iš visos širdelės norėtų pribėgti, bet nepribėga dar. Deda žingsniuką vieną-kitą, bet prie pat dar nepribėga. Na ir kas, vistiek malonu ir džiugu, kad jis laukia :)
IX DIENA. Šiandien pirmą kartą Džekas ėjo į lauką. Na, ne pirmą, turint omeny, kad jis lauke augęs, bet pirmą kartą po to laiko, kai pateko į globos namus. Nupirkau petnešas, kad būtų patogu, nesmaugtų ir kad neišsinertų. Turiu pripažinti, jog tai buvo sunkiausias uždavinys iki šiol. Nesuprantu, kad Džekutį tiek baugino: ar laukas, kuris šiaip jam ne naujiena, ar pavadėlis. Manau, jog pastarasis, nes kai jis atsilaisvindavo ir netempdavo Džekučio, tai jis bindzendavo su Otelu ir kitu draugu Twixu (beje, taip pat 5 pėdučių globotiniu) linksmas ir patenkintas, bet vos tik pavadėlis įsitempdavo, tai Džekutis atsisėsdavo kaip koks Hachiko ir nepajudinsi jo iš vietos. Kitą vartus, nepratusiam prie pavadėlio beveik kiekvienam šuniukui būna stresas, tai, manau, kad palaipsniui ir šitą sunkumą įveiksim. O šiaip Džekas kasdien sulaukia komplimentų, yra smagus, miega taip atsipalaidavęs, kad netgi knarkia :D Žodžiu, nors galbūt jis dar visiškai iki galo to nesuprato, jo gyvenimas pasisuko puikia linkme :)
X-XI ir XII DIENOS buvo mokymosi vaikščioti ir gerai jaustis lauke dienos. Ir čia Džekas kasdien darė didžiulę pažangą. Jeigu pirmą dieną jis nenorėjo iš vietos pajudėti, pajutęs petnešas ir pavadėlį, tai antrą, trečią ir ketvirtą dieną jis kasdien vis darė didžiulę pažangą :)
XIII DIENA. Šaindien mano Džekas - visiškai normalus šuo :) Nors ne, normalus, tai šioks toks Džeko įžeidimas. Jis ypatingas šuo! Tikrai taip :) Jis jau nesivaržydamas petnešų ir pavadėlio bėgioja su kitais šunimis lauke, nereaguodamas į pro šalį einančius žmones :) Tiesa, pravažiuojančių mašinų jis bijo, kas yra laaaaaabai puikus dalykas! Jis ramus ir pasitikintis savimi vaikšto po namus, kartu su Otelu pasitinka atėjusius svečius :) Jis ATEINA PASITIKTI mūsų grįžusių namo :) Vizgina uodegą, inkščia, sveikinasi :) Sutikęs lauke savo laikiną globėją bėga prie jo vizgindamas uodegą, nori bendrauti :) Taip! Laukinis Džekas jau tai daro :) Bet tai ne visi jo privalumai. Jis tiesiog svajonių šuo bet kuriam, kuris ieško ramaus keturkojo draugo, nes Džeką gali ramiai palikti namie - jis graužia tik šunų žaislus, nieko nedrąsko, nekračia jokių kitokių šunybių! Džekas žino savo vietą ir niekada nesivelia po kojomis, neprašinėja maisto, tik subtiliai parodo, kad nori skanėsto. Vos tik pradėjo eiti į lauką, jis nebedaro balučių bei krūvelių namie, puikiai iškenčia, nors į lauką yra vedamas tik triskart per parą. Lauke, nors jo pavadėlis yra beveik dešimtie metrų ir jis niekada nebūna įtemptas, Džekutis eina šalia kojos. Eina neprašytas, nes jam taip geriau :) Jis nemokytas viską daro taip, kaip kiekvienas šeimininkas tikisi išmokyti daryti savo šunį :) Negaliu apsakyti laimės, kuri teko man pažintyje su šiuo nuostabiu šunimi! Matant, kaip žingsnis po žingsnio iš laukinio šuns jis tampa žmogaus draugu, širdis prisipildo tokia laime, kurią lemta patirti nedaugeliui... Esu dėkinga Džekui už šią patirtį, už jo širdelę, kuri taip greit sušilo, už jo akytes, kurios pradėjo žiūrėti į mus su pasitikėjimu, nes pasitikėjimas šunyčio akyse įkvepia pasitikėjimą savimi :) Džekai, myliu tave beprotiškai!..

Džekas iškeliavo namo. Laukinis šuo pradėjo naują gyvenimą žmogaus draugijoje :) Būk pats laimingiausias šuo, Laukini Džeka!
____________________________________
Daugiau informacijos apie mane
+370 646 19845


Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.