Gintaras
Atsiradau vieną savaitgalį Simonaitytės gatvės kieme. Kažkas matė, kaip atvažiavo mašina, išlaipino mane ir nuvažiavo toliau. O aš naminis, jaukus katiniukas, jaunas dar, kokių pusantrų metukų, nesusidūręs su žiauriu pasauliu - visiškai nežinojau, ką daryti. Ėjau prie kiekvieno žmogaus, tikėjausi, gal padės. Bet daugelis tik vijo mane šalin. Viena tetulė man prisiartinusi netgi stvėrė savo miniatiūrinį šunelį ant rankų - tikriausiai, pagalvojo, kad jį sumedžiosiu, - o mane net paspyrė šalin... Žodžiu, kelias dienas vaikštinėjau snukytį nunarinęs, nežinodamas, kur dėti. Ir kai jau atrodė, kad nebėra jokios vilties, viena labai gera teta suprato mano pagalbos prašymą, paėmė mane ant rankų ir nunešė kitai gerai tetai, kurios namuose glaudžiausi iki skiepuko. Dabar jau gyvenu "Linksmosiose pėdutėse" ir esu, kaip sakoma, "pilnas kmplektas" - švarus, tvarkingas, sotus, saugus, paskiepytas, kastruotas ir be galo geras :)
Aš esu iš tų katinų, kurie mėgsta būti glostomi, kuriems reikia žmogaus draugijos, kurie gali ištisom dienom murkti savo žmogui ant kelių :) Jeigu tavo namuose trūksta šilumos, vadinasi, tau trūksta manęs ;)
Aš esu iš tų katinų, kurie mėgsta būti glostomi, kuriems reikia žmogaus draugijos, kurie gali ištisom dienom murkti savo žmogui ant kelių :) Jeigu tavo namuose trūksta šilumos, vadinasi, tau trūksta manęs ;)